Tikri ir išgalvoti protestai
„Jei gatvėje sustabdytumėte žmogų ir paklaustumėte, kas, jo manymu, yra feministė, išgirstumėte begalę dalykų, kurie visai nesusiję su feminizmu. Didžioji dalis feminisčių nėra lesbietės, didžioji jų dalis yra ištekėjusios ir dauguma turi vaikų“, - pasakojo Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja doc. Solveiga Daugirdaitė.
Anot pašnekovės, 8-ame dešimtmetyje radikaliosios feministinės iš tiesų rengdavo viešas akcijas, kurios sulaukdavo nemažai dėmesio ir skirtingų vertinimų. Bene keisčiausia liemenėlių deginimo istorija. To dešimtmečio feministėms liemenėlių deginimo pravardė prilipo po neva jų surengtos akcijos, kurios metu buvo deginamos liemenėlės. Net „Šreke 3“ šmėsteli epizodas, kai princesė Fiona nusprendžia su bičiulėmis nebelaukti išvaduotojų, bet vaduotis pačioms ir skubėti gelbėti įkalinto Šreko.
Įdomiausia, kad feminizmo istorikės, net labai norėdamos, taip ir nerado nei vieno šią istoriją paremiančio konkretaus fakto. Panašu, kad tai žiniasklaidos „antis“. Beje, liemenėlių degintojų vaizdinys atitiko feminizmo oponentų įsivaizdavimą, kas yra feministės. Toks faktas padėtų ištrinti ribą tarp moterų išsivadavimo sąjūdžio ir laisvo elgesio moterų. Pačios feministės liemenėlių deginimo metaforą tapatina su nuostata, jog nuolatinis rūpinimasis savimi kaip patraukliu sekso objektu moterį bukina.
Tačiau tikrai žinomas faktas – protestai 1968 m. Atlantik Sityje, kur vyko Amerikos gražuolės rinkimai. Moterys „gražuole“ karūnavo avį, o į „laisvės šiukšliadėžę“ sumetė korsetus, aukštakulnius batelius, kosmetiką ir liemenėles.
Ką mums atnešė Stalino kariai
Anot S. Daugirdaitės, pirmosios Lietuvos feministės – G. Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė. Pastaroji buvo ir didelė antiklerikalė. „Jos abi buvo feministinės klasikine prasme, atitinkančia tą epochą, kurioje moterims buvo siekiama lygių pilietinių teisių, vykdavo į moterų sąjūdžių suvažiavimus. „Prisiklausėme įvairių kalbų, ir įvairių svarstymų, ir galvojimo feminisčių moterų“, - taip Žemaitė rašė po 1908 m. įvykusio Rusijos moterų suvažiavimo“, - pasakojo literatūrologė.
Tačiau tarpukario Lietuvoje dėl vyraujančio autoritarinio režimo, moterų judėjimai išsikvėpė. „Vyko gan drastiškas moterų išstūmimas iš viešosios sferos. Teisinantis krize, buvo priimtas įstatymas, kuris leido valstybinėje tarnyboje dirbti tik vienam iš sutuoktinių, jei jų pajamos viršijo nustatytą ribą. Nesunku suprasti, kad mažesnes pajamas šeimoje uždirbdavo moteris. Ji ir likdavo namuose. Taigi nedirbančios tarpukario ponios idealas susiformavo ne natūraliai, o dėl to įstatymo“, - aiškino S. Daugirdaitė.
Vis dėlto ir tarpukario laikotarpiu moterys nesnaudė, savo nepasitenkinimą vykdoma politika išreikšdamos protesto laiškais, į kuriuos, žinoma, galima numoti ranka.
Nors sovietmetis siejamas su lygiomis moterų ir vyrų galimybėmis, iš tiesų J. Stalino diktatūra taip pat nebuvo palanki moterims. J. Stalinas „pasodino“ moteris į vietą – jis ne tik uždraudė abortus, bet ir uždarė krūvą moterų organizacijų. Faktiškai atsisakyta bet kokios lyčių politikos. Buvo nuteikta, kad viskas pasiekta ir nieko daugiau nebereikia. Vyko pasiruošimas karui ir apie individo, o juolab moterų teises nebuvo ko ir kalbėti.
„Stalino kariai mums atnešė retoriką apie lyčių lygybę, kurios iš tiesų nebuvo. Būtent todėl daugelis moterų šiandien nenori nieko girdėti apie jokias lygias galimybes. Jos sako: „Mes jau buvome lygios – sėdėjome traktoriuose, klojome šaligatvio plyteles“. Retorika skelbė, kad tarybinė moteris lygi su vyrais. Bet iš tiesų apie jokią lygybę negalėjo būti nė kalbos. Tai buvo absoliuti patriarchalinė visuomenė. Jei pasklaidysite politbiuro nuotraukas, pamatysite, kad moterų ten nėra, nebent viena kita, kurios teikdavo gėles.
Tiesa, dar buvo Aukščiausioji Taryba, bet ji nieko nesprendė. Suvažiuodavo melžėjos ir kilnodavo rankas, kaip reikėjo valdžiai. Būtent iš tokios epochos mes atėjome. Be to, buvo labai sunki buitis, o moterys privalėjo būti ir motinomis, ir namų šeimininkėmis, ir darbininkėmis. Tuo tarpu vyrai nebuvo nei tėvai, nei šeimininkai, nes nelabai buvo kur šeimininkauti – nebeliko privačios nuosavybės. O kad vyrai turėtų keisti savo elgesį ir prisidėti prie namų ruošos, tuo metu nebuvo galvojama. Darbai vis dar buvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus“, - pasakojo pašnekovė.
Kodėl feminisčių nemėgsta net moterys
Anot S. Daugirdaitės, bėda ta, kad mes neturėjome 8-ojo dešimtmečio amerikietiško ir europietiško feminizmo, nematėme jo natūralios raidos ir vėl įšokome į svetimą traukinį. Visa dabar vykdoma lyčių lygybės politika suvokiama ne kaip kylanti iš mūsų gyvenimo, o iš Briuselio primetama. Esą jeigu jau liepta, mes priimsime šiuos įstatymus.
„Moterų problemas tarsi prarijo kitos mažumos. Feminizmas prasidėjo nuo to, kad moterys buvo diskriminuojamos kaip tam tikra visuomenės mažuma, nors tai kai kur netgi didesnioji visuomenės dalis. Vėliau prisidėjo ir kitos mažumos, kovojančios prieš rasinę diskriminaciją, prieš homoseksualų teisių varžymą ir pan.
Dabar Lietuvoje diskusijų apie gėjus daug daugiau nei apie moteris. Tarytum nebūtų likę moterų diskriminacijos dėl amžiaus ar jaunų moterų, kaip sekso objektų, panaudojimo reklamoje ant kiekvieno kampo, netgi savotiško šantažo jaunų moterų atvaizdais, tarsi vyresnio amžiaus moterų nebėra, tarytum nebūtų smurto prieš moteris ir tarytum moterys uždirbtų statistiškai tiek pat, kaip vyrai“, - svarstė pašnekovė.
Pasak jos, faktas, kad viešojoje erdvėje labiausiai nekenčiamos tos moterys, kurias galėtume identifikuoti kaip feministes, geriausiai parodo, kaip pas mus vertinamas feminizmas. Kita vertus, visose visuomenėse jis susiduria su pasipriešinimu – pradedant atvira priešprieša, baigiant pašiepimo strategija. Tiesa, feministės ten nėra taip stipriai nekenčiamos, nes žmonės yra susidūrę su jomis iš arti – gal feministė buvo mama ar močiutė. Artimieji taip stipriai nedemonizuojami.
Kodėl net moterys nekenčia daugybę teisių joms iškovojusių feminisčių? „Veikia juodosios technologijos, be to, esame nesmalsi visuomenė. Žmonės pirmiausiai domisi, kas yra kas, o ne ką kas mano. Mes pernelyg mažai domimės, kaip yra iš tikrųjų. Visgi šiokį tokį lyčių lygiateisiškumą bent popieriuje pasiekėme ir galbūt artėja suvokimas, kad jis turi būti ne tik popieriuje, bet ir gyvenime, kad moteris iš tiesų jaustųsi laisvas žmogus. Tai abstraktu, bet ir labai konkretu“, - teigė pašnekovė.
www.delfi.lt
